Kas yra progresiniai mokesčiai?

Šiuo metu gana daug yra diskutuojama apie progresinius mokesčius. Mąstoma, ar Lietuvoje jie pasiteisintų, kai kurie akcentuoja, kad tam tikra prasme mūsų šalyje jau ir taip dalinai yra taikomi progresiniai mokesčiai. Žinoma, ne tik verslui, tačiau ir fiziniams asmenims. Ypač dėl lengvatų, kurios yra taikomos socialiai jautrioms grupėms. Tokie mokesčiai yra vertinami labai įvairiai, iš skirtingų pozicijų, atsižvelgiant į mokestinę naštą.

Progresiniai mokesčiai (pajamų mokesčio dalis?)

Progresiniai mokesčiai yra tokia mokestinė sistema, kurios atveju yra akcentuojamas skirtingas mokesčių mokėjimo dydis priklausomai nuo asmens, namų ūkio faktorių. Tarifas taikomas atsižvelgus į daugelį akcentų. Priešingas progresiniam mokesčiui yra bendrasis tarifas, kuris yra vienodas visiems nepriklausomai nuo to – kokios yra jų pajamos.

Progresiniai mokesčiai Europos Sąjungoje

Europos Sąjunga neturi įgaliojimo rinkti mokesčius arba nustatyti – kokie mokesčiai turi būti mokami kiekvienoje valstybėje arba visoje sąjungoje apskritai. Taigi, kiekviena valstybė pati sprendžia – kokia mokestinė sistema bus taikoma. Tiesa, kitos valstybės patirtys dažniausiai tampa neįkainojama praktika, kuri skatina semtis gerų patirčių ir vertinti – ar mūsų visuomenėje tai pasiteisintų.

Progresiniai mokesčiai gali padėti spręsti ekonominę nelygybę, nes jie labiau apmokestina didesnes pajamas gaunančius asmenis.

Diskusijų vertas objektas yra tai, kad progresiniai mokesčiai dažniausiai atrodo itin patraukliai žemesnės finansinės klasės žmonėms. Tačiau dažnas nemato rizikų, kurios sukelia šio tipo mokesčių taikomas.

Galiausiai, vienoje valstybėje dėl ekonominių, politinių bei socialinių priežasčių šie mokesčiai puikiai tinka, o kitose – sunkiai įgyvendinami ir gali būti labai nepraktiškas sprendimas, kuris ne padės, tačiau kaip tik kenks tiems, kurių pajamos yra pačios mažiausios.

Progresiniai mokesčiai šiuo metu yra Slovėnijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Danijoje…

Gyventojų klasifikavimas

Progresinį pajamų mokestį taikyti renkasi vis daugiau šalių. Labai dažnai tai būna tarsi bandymas žiūrėti – kaip reaguoja visuomenė ir kaip tai veikia šalies ekonomiką. Nors gali atrodyti, kad šiuo metu apskaičiuoti galimybes ir rizikas yra tikrai labai paprasta, tai daro net ir kompiuteriai, tačiau teorija nuo praktikos dažniausiai labai skiriasi.

Progresiniai mokesčiai taip pat gali padėti sumažinti socialinę atskirtį, nes didesnės pajamos apmokestinamos didesniu tarifu.

Gaunant daugiau pajamų – didesnį pajamų mokestį ir tenka mokėti. Apie tai yra progresiniai mokesčiai. Taip pat kai kurios valstybės yra nustačiusios minimalią ribą iki kurios mokesčiai nemokami apskritai. Tačiau dažniausiai tokios naudos galioja tik labai jautrioms socialinėms grupėms, taip pat dažniausiai tik ribotą laiko tarpą. Taip tarsi yra skatinama bandyti siekti gerbūvio, o ne piktnaudžiaus ta situacija, kurioje tuo metu yra esama. Galiausiai, kiekvienas asmuo turi įvertinti tai, kad šiuo metu mokamas mažą procento dalį ateityje gali tekti mokėti kur kas daugiau. Juk kylant pajamoms – tuo pačiu kyla ir pajamų mokestis, jo procentas.

Ar progresinį pajamų mokestį apsimoka taikyti valstybei?

Progresiniai mokesčiai yra labai daug įvairiausių mitų mažai ir realios informacijos apipinti mokesčiai, tad visiškai normalu, kad ir šiuo atveju nėra vieno atsakymo, kuris gali padėti geriau suprasti, ar tokie mokesčiai apsimoka valstybei, ar ne.

Progresinių mokesčių taikymas dažniausiai yra pasirenkamos ne tik dėl ekonominių, tačiau taip pat ir dėl socialinių priežasčių, įskaitant kovą su socialine nelygybe. Šį pajamų mokestį dažniausiai taiko tos valstybės, kurios labai daug dėmesio skiria kovai su socialine atskirtimi. Natūralu, kad dažniausiai jis įvedamas arba bent jau bandomas įvesti tokiose valstybėse, kuriose yra taikomas Socialistinis-darbo santykis, kai vadovauja atitinkamos partijos ir kiti valdžios organai.

Kadangi ne maža dalis tokių valstybių, kurios yra taikomas progresinių mokesčių tarifas, labai neblogai laikosi, pavyzdžiui, Suomija, jos dažnai tampa sektinu pavyzdžiu. Tačiau dar kartą pasikartosiu, kad tai priklauso nuo daugelio aspektų. Juolab, Suomijoje šis mokestis yra jau gana seniai.

Mažesnis pajamų mokestis ir visuomenė

Žinoma, kad mažesnį pajamų mokestį mokėti nori visi. Tačiau visuomenė ne visada yra galo supranta – kas ir kaip, kodėl tai bus daroma. Taip pat, kokia naštą turės nešti tie, kurie uždirba daugiau. Kyla rizika, kad gyventojų pajamų mokesčio tarifas nesumažins, tačiau kaip tik padidins socialinę atskirtį ir net gali supriešinti visuomenę.

Pokyčiai mokestinė bazė gali turėti didelę įtaką mokesčių politikai.

Progresinių mokesčių privalumai

Visgi, progresiniai gyventojų pajamų mokesčiai dažniausiai yra įvardijami kaip itin geras pasirinkimas/sprendimas tokiu atveju, kai norisi:

• Sumažinti atskirtį tarp tų žmonių, kurie uždirba daugiau ir tų, kurie uždirba mažiau, per teisingą mokestinę sistemą.

• Kai norisi sukurti arba išplėsti antrą socialinę grupę žmonių. Blogai, kai yra labai ryškus skirtumas tarp aukščiausios ir žemiausios socialinių klasių visuomenių, kurių finansinis skirtumas yra radikaliai skirtingas, nors prekių ir paslaugų kainos yra vienodos, orientuotos į abi socialines grupes.

• Taip pat progresiniai mokesčiai turėtų padėti asmenims, kurie uždirba mažiau, tiesiog gyventi geriau. Jiems turėti likti daugiau pinigų, kurie galėtų būti skirti gyvenimo gerinimui.

• Jeigu žemesnės klasės visuomenė turės daugiau pajamų – jie daugiau pirks. Tokiu atveju yra tikimasi, kad progresinis pajamų mokesčio tarifas taip pat kels ir ekonominę situaciją.

Progresinių mokesčių minusai

Progresiniai mokesčių tarifai labai dažnai atrodo patrauklūs tiems, kurie uždirba mažiau ir nepatrauklus tiems, kurie dirba daugiau. Pastarieji dažniausiai pabrėžia šiuos svarbiausius tokio tipo mokesčių minusus.

• Manoma, kad tokiu atveju ne tik kad nebandoma sujungti skirtingų socialinių klasių visuomenės į vieną, tačiau taip pat ji yra kiršinama. Mokant nelygius mokesčius, kurie yra pritaikomi kiekvienam namų ūkiui asmeniškai, yra skirstoma visuomenė. Labai aiškiai nei iki tol yra nurodoma – kurie uždirba daugiau, tad jiems taikomas didesnis tarifas ir kurie uždirba mažiau, tad jiems yra taikomos lengvatos. Tai sukuria didesnę mokestinę naštą tiems, kurie uždirba daugiau.

• Taip pat nurodoma progresinių mokesčių baimė apima ir finalinius aspektus. Bijoma, kad didesnis vartojimas ir pirkimas ne visada yra gerai valstybės ekonomikai. Juk tai gali didinti infliaciją ir dėl to mažinama perkamoji galia.

• Taip pat per daug aktyvus pirkimas yra ne tvarus. Šiais laikais yra labai daug kalbama apie ekologija, ji svarbi arba bent jau turėtų būti svarbi kiekvieno iš mūsų gyvenimuose. Geriausia, kai žmonės perka kokybiškus daiktus, kurie jiems yra būtini ir kurie tarnaus ilgai. Labai dažnai žemos socialinės klasės žmonės perka smulkmenas, kurias įperka, kurios nėra reikalingos ir taip teršia gamtą. Kuo daugiau atliekamų pinigų bus – tuo didesnė tikimybė, kad bus perkami pertekliniai, nereikalingi daiktai.

• Gana dažnai minimas minusas pačios visuomenės yra tai, kad didesnis tarifas gali paprasčiausiai mažinti žmonių norą stengtis uždirbti daugiau. Kam plėšytis, kai galima dirbti mažiau, uždirbti mažiau, tačiau taip pat ir sumokėti kur kas mažiau gyventojų pajamų mokesčio.

• Taip pat svarbus minusas apie kurį yra kalbama šiuo metu, kad didesnis tarifas taip pat gali plėsti ir šešėlinę ekonomiką. Visada bus randama būdų, kaip galima sumokėti mokesčio mažiau.

Progresiniai mokesčiai mūsų šalyje

Lietuvoje progresinių mokesčių praktika nėra taikoma. Tiesa, vis dažniau yra apie tai kalbama ir dažniausiai planuojantys į valdžią vis akcentuoja, kad tai galimai padės įvesti šį mokestį ir tuo pačiu sumažinti mokestinę naštą tiems, kuriems ir taip yra gana sunku.

Tiesa, didesnis tarifas Lietuvoje yra taikomas tam tokiems mokesčiams. Nors progresinis mokestis nėra visuotinas, tačiau turto, žemės mokestis, taip pat ir pajamų mokesčio NPD kinta priklausomai nuo žmogaus turimo turto. Taigi, yra tam tikrų „vietų”, kur Lietuvoje progresiniai mokesčiai yra taikomi. Apie juos nuomonių taip pat yra daug. O vieninga, su kuria sutinka visi, yra ta, sumokama mokesčių per daug.

Žinoma, juokaujame, tačiau faktas, kad pajamų nelygybę tikrai bandoma spręsti ir tam tikrų progresinių mokesčių pritaikymas konkrečioms sferoms yra matomas gana ryškiai.

Dažniausiai plačiausia aptarinėjamas yra progresinis gyventojų pajamų mokestis. Tačiau tai nėra vienintelė opcija, kuri aptariama ekonomikos specialistų. Taip pat kartais tenka išgirsti ir apie regresinius mokesčius. Regresinis mokestis tai yra tokia mokestinė sistema, kurios metu mokami mokesčiai yra taikomi tuomet, kai mažėja nustatyta mokestinė bazė. Tai yra progresinių mokesčių antonimas.

Taip pat egzistuoja ir proporcinis mokestis. Jis nurodo, kad mokesčio tarifas yra vienodas nepriklausomai nuo mokesčio bazinio dydžio.

Sunku atsakyti, ar progresinis mokestis tikrai yra geriausias pasirinkimas ir kaip jis „pritaptų” Lietuvoje. Manau, kad kada nors pamatysime ir jo įgyvendinimą, o tai ir leis padaryti išvadas.

Pajamų mokestis Europoje

Dažnai tenka išgirsti, kad Lietuvoje mokamas pajamų mokestis yra labai didelis. Tačiau ar tai tiesa? Kokie pajamų mokesčiai yra taikomi kitose Europos šalyse?

Mokestinė našta skiriasi įvairiose Europos šalyse, priklausomai nuo taikomų pajamų mokesčių ir kitų mokesčių politikos.

Austrija (AT) 55,0 %

Belgija (BE) 53,5 %

Danija (DK) 55,9 %

Prancūzija (FR) 55,4 %

Vokietija (DE) 47,5 %

Graikija (GR) 44,0 %

Airija (IE) 48,0 %

Italija (IT) 47,3 %

Liuksemburgas (LU) 45,8 %

Malta (MT) 35,0 %

Nyderlandai (NL) 49,5 %

Norvegija (NO) 39,6 %

Lenkija (PL) 36,0 %

Portugalija (PT) 53,0 %

Slovėnija (SI) 50,0 %

Ispanija (ES) 54,0 %

Švedija (SE) 52,3 %

Tuo tarpu:

Lietuva (LT) – (informacija iš VMI puslapio):

• Su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių metinių pajamų (neįskaitant apskaičiuotų 2018 m. ar anksčiau) dalis – 20 %.

• Ligos išmokos (įskaitant išmokamas darbdavio), motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros ir ilgalaikio darbo išmokos – 15 %.

• Individualios veiklos pajamos – 5-15 %.

• Ne individualios veiklos pajamų, gautų už parduotas ar kitaip perleistas nuosavybėn atliekas, dalis, neviršijanti 120 VDU – 5 %.

• Ne individualios veiklos pajamų, gautų už parduotas ar kitaip perleistas nuosavybėn atliekas, dalis, viršijanti 120 VDU – 20 %.

• Už pajamas, nuo kurių pajamų mokestis sumokamas įsigyjant verslo liudijimą – fiksuoti dydžio mokestis, kurį nustato kiekviena šalies savivaldybė.

• Ir kiti procentai, kurie nėra tokie aukšti kaip anksčiau minėtų šalių.

Išvada tokia, kad nuomonių yra daug. Praktika yra praktika, kad sunku atsakyti – kas būtų jeigu būtų. Faktas, kad tokie mokesčiai egzistuoja, o kaip jie galėtų būti įgyvendinami mūsų šalyje – atsakyti yra labai sunku.